Edinburge

Vakar visą dieną keliavom: Dublinas, Belfastas, keltas, Stranrear, Glasgow ir galiausiai Edinburgas. Sekėsi gerai. Vaikai puikiai sedęjo mašinoj. Kelte buvo linksma, tik keisčiausia, kad nors bangų ir nebuvo, jaučiausi užsupta, truputį pykino. O jei būtų buvusios bangos, būtų tękę tupėti tūlike apsikabinus unitazą.
Pirmas ispūdis Škotijos - daug kalnų. Ypač važiuojant nuo kelto. Daug kempingų (kelias vedė palei jūrą). Švaru. Kitokia nei Airija.
O Edinburgas! Labai labai gražus miestas. Nuostabus. Fantastiška architektūra. Pats miestas apsuptas kalvų, kalvelių, kalnų. Ne tik apsuptas, bet ir pastatytas įvariausiais lygiais. Rodosi, kad namai pastatyti keliais aukštais, vienas ant kito. Daug įvairių kiemelių, užsislėpusių gatvelių. Atrodo užsuksi į paprasciausią kiemą, o staiga atsiveria nuostabi miesto panorama keliais lygiais, pradedant laiptais čia pat po kojom, šalia keletas skirtingų aukštų namų, o ten toliau jau stogai, o dar toliau kelių bažnycių varpinės, bokštai, dar toliau gatvės, dar namų stogų šimtai, galiausiai jūra ir kalnai... Netikėtos perspektyvos ir vaizdai, kurie nuolat vertė aikčioti ir dūsauti. Miestas apskritai labai jaukus ir šiltas. Žmones kažkokie aristokratiški, inteligentiški, visai kitokie nei airiai, pastarieji lyginant su škotais atrodo tokie prasčiokai, kad net graudu...
Dar dažem kaišinius. Juokingai gavosi - pusė kiaušinių sudužo bedažant, dar kelis sukūlė vaikai beklijuodami lipdukus ir bedažymi markeriais. O paskui pamiršom kiaušinius ištepti riebalais, tad daužant juos ir lupant visų pirštai tepėsi įvariom dažų spalvom. Rezultate, neliko nė vieno kiaušinio pasigrožėjimui, visi visi suėjo vienu prisėdimu prie stalo.
Ir dar Sofija fainutė labai. Nereali nereali mergytė. Jau ir buvau pamiršusi, kokie mažuciai tie trijų menėsiukų kūdikiukai. Ir kokie meilučiai...